Pereiti į pagrindinį turinį

Inga Jankauskaitė - Šoku viena

          
Aš negaliu patikėt
                 
Kad negalėjau kalbėti
                
Kai Tu pakėlėi vėl balsą
             
O ne namų vartus
          
Ir akys tvenkiasi verkti
              
Nebegaliu atsiverti
           Em 
Kodėl man šalta gyvent
                  
Kodėl Tu toks aštrus?
       
Visi aplinkui kartoja
                  
Kad vieno kalto nebūna
          
Kad tango šokamas dviese
           
Kad abu kalti
            
Kad reik pradėti kalbėti
               
Bet negali pajudėti
           Am 
Matai tik seną paveiksla
               
Kur mes vis dar basi

        
Šoku viena
       
Virš bedugnės
                      
Ant lyno ir tiesiai į ugnį
   Em                
Mylėtum, tai spėtum pagauti
        
Nebėr ko laukti

          
Nieks nežadėjo, kad man
        
Man bus lengva gyventi
           
Kad tai ko noriu ir laukiu
              
Tai būtinai ateis

               Em 
Bet man taip skauda prabilti
                    
Ir sau, ir tau pripažinti
           Am     
Kokia nežmoniška kaina
             
Už tai teks sumokėt

        
Šoku viena
       
Virš bedugnės
                      
Ant lyno ir tiesiai į ugnį
   Em                
Mylėtum, tai spėtum pagauti
        
Nebėr ko laukti

            Am 
Aš nei stipri, nei didinga
                    
Tik noriu būt reikalinga
            Am 
Tik noriu tyliai numirti
          
Tavo glėbyje

          Am 
Kai mes žili ir pavargę
                   
Vaikai seniausiai užauge
          
Ir šoka mūsų paveiksle
         
Visada basi

        
Šoku viena
       
Virš bedugnės
                      
Ant lyno ir tiesiai į ugnį
   Em                
Mylėtum, tai spėtum pagauti
        
Nebėr ko laukti...
        
Nebėr ko laukti...
        
Nebėr ko laukti...
        
Nebėr ko laukti...
        
Nebėr ko laukti...